Liudijimai
Dievas prakalba per mano šunį Frantį
Viskas vyko kažkur 2017 m. pavasary. Pora dienų dirbau name. Buvau jau po paskutinės išpažinties jau ką tik prisinuodėmiavęs ir graužiau save, kad dabar Dievas manęs nebemyli, ir kad gali nubaust, ir aš neturiu kur nuo jo pasislėpt, nes jis visur pasieks. Taip porą dienų vaikščiojau liūdnas, graužiausi ir nebesimeldžiau, ir su Dievu nebekalbėjau ir į jį niekaip nesikreipiau. Po darbų ėjau pavedžioti Frančio. Atėjus pas jį, supyliau jam maistą, o jis išsitempė lyg ražydamasis, į priekį kojas atstatęs ir taip kurį laiką buvo. Sakau: “eikš paglostysiu, pamyluosiu”(nes kai ateinu, visada laukia kol pamyluoju, padukenu ir tik po to eina ėst), o jis kaip stovi toj pozoj, taip stovi. Žiūriu nei kažką prisidirbęs, nei kažkas ištusyta, nei kažkur kažko “prikrauta”, kad valyt reiktų, galvoju ko jis čia dabar sarmatijas, nei mes jį mušam, kad bijot kažko prisidirbus reiktų, nei ką. Nieko nesuprantu. Ir viena mintis aiški aiški, kaip kalė galvon, galima sakyt “matau” kaip ji prasideda, vyksta ir baigias: “ir tu taip manęs vengi, gėdijies paskutines dvi dienas, aš noriu tave pamyluot, o tu manęs vengi”. Tik paskui pamačiau, kad ant tako, kur eunu mažytė spyrytė palikta. ir atėjo toks supratimas, kad kaip man nesunku ir nei kiek mano meilės šuniui nesumažina, jo išdaidų sutvarkymas, taip ir Jėzui nesunku mūsų nuodėmes mums atleisti, ir svarbiausia, toliau vėl maloniai bendrauti maldoje ar pan. Vėliau padariau išvadą ir pasiryžimą, kad kai tik sunkiau nusidėsiu iškart ar kuo greičiau Dievo atsiprašysiu, atgailausiu, kad vėl Dievas meiliai žvelgtų į mane, o vėliau per išpažintį viską išpažinsiu kunigui, kad “oficialiai” su tuo būtų viskas baigta ir vėl galėčiau melstis ir būtų noras bendrauti su Dievu.