Liudijimai
“Cunamis” Ukmergėj 2018 vasaris
Kaip Dievas išspaudė mano širdį kaip kempinę ir visas kartėlis dėl žmonos dingo, o mano meilė žmonai atsinaujino. Pasitikėkim Dievu, jis žino, kaip mus suremontuoti. Štai jau 5 metai praėjo, o tas kartėlis nesugrįžo. Jer 17:14 Gydyk mane, Viešpatie, kad tikrai bučiau išgydytas; gelbėk mane, kad bučiau išgelbėtas, nes tu – mano gyrius. Tau, Dangiškasis Tėve, visa garbė ir šlovė per Jėzų Kristų.
Važiavau vienas į Ukmergės VŽB banketą. Tai buvo antras mano banketas. Susirinkimus jau lankiau nuo 2017 lapkričio, o liudijimus klausiau nuo 2017 rugsėjo. Neatsimenu, ar niekas nenorėjo važiuot, ar nieko nekviečiau, bet važiavau vienas. Kaip ant sparnų lėkiau, buvau pilnas kažkokio džiaugsmo. Tiesa prieš tai VŽB vyrai buvo pasiūlę pažiūrėti filmą “gaisrininkas”,”ogneupornyj”. Ir aš dalinausi, kad man tas filmas patiko, bet iš dalies, nes jame žmona iš naujo pamilsta vyrą tik tada, kai jis nuperka žmonos motinai naują invalido vežimėlį ir lovą jei neklystu. Žodžiu žmona myli vyrą už pinigus. Amerikiečių “tobulo” vyro įvaizdis. VŽB vyrai pasiūlė jį pažiūrėt, kad ir aš pergalvočiau savo santykius su žmona. Vaidas P. man ir sako, kad gal aš bandau žmoną įsprausti į tam tikrus rėmus. Jam kažkodėl matosi vaizdas ir vaizdo rėmelis, paveikslas ir paveikslo rėmelis. Nu aš galvoju nieko panašaus, kaip tik aš leidžiu žmonai elgtis kaip ji nori. Bet grįžus namo ar kitą dieną atėjo tokia mintis, kad gal aš DIEVĄ bandau įsprausti į kažkokį senų patirčių rėmą, ir dėl to jis pas mane neveikia taip kaip norėtųsi. Ir tada aš meldžiausi:” Dieve, aš nežinau, kaip paleisti vadžias, kaip leisti tau veikti taip, kaip tu nori, kad nesprausčiau Tavęs į kažkokius rėmus, kad nebūtų galinio vaizdo veidrodėlio principo, bet tikiu, kad tu žinai, ir aš atiduodu viską į tavo rankas. Veik”. Trečiadienį kalbėjom apie filmą, penktadienį meldžiausi, o sekmadienį važiavau į Ukmergės banketą. Viskas vyko labai greit. Nuvažiavus į banketą nieko iš pažįstamų nebuvo, todėl galėjau susikaupti į savo vidų ir kontempliuoti Dievą. Prasidėjo banketas. Remigijus pasimeldė, pakvietė Česlovą pašlovint. Tik pradėjo Česlovas šlovint, tik pora eilučių pagiedojo. Paskui su lyg žodžiais ” ateik Viešpatie”, aš bandžiau įsijausti į giesmę, ir mane kažkas lyg įtraukė, lyg po kažkokiu vandeniu įtraukė, ir vėl išspjovė. Ir kažką suspaudė krūtinėj. Galvoj ir krūtinėj karšta, karšta pasidarė ir aš nebegalėjau ašarų sulaikyt. Jausmas panašus į tą, kai nosį užsigauni, ašaros varo, snargliai varo, bet tik kad skausmo nėra. Arba kaip pvz. kamuolį įspaudi po vandeniu ir jį vėl išspjauna vanduo, bet jau visą šlapią ir bėgantį. Ir taip ir taip mėginu nusiramint ir neišeina. Anksčiau kai bažnyčioj kažką panašaus tik mažesnio patirdavau, per maldą ar per kažkokį kontempliavimą, tiesiog nutraukdavau tuos apmastymus ir nusiramindavau greit. O čia nu niekaip. Emocijos tiesiog neklauso manęs, sėdžiu ir žliumbiu, bet taip gera, gera. Pabandžiau surinkt mintis ir galvot kažką kitą, bet mintys visiškai neklausė, nieko negalėjau galvot kito tik sėdėt ir stebėt savo reakciją, ir klausyt kas giedama. Kitą giesmę užgiedojo su žodžiais “ateik koks esi pas Dievą” ir vėl mane lyg po vandeniu įtraukė, lyg į nosį gavau, tik skausmo nejaučiau, o malonumą. Pasibaigė šlovinimas, pakvietė visus pavalgyt. Galvoju, reik prieit prie Česlovo ir pagirt, kad taip gražiai šlovina. Priėjau, sakau kažką, kad gražiai gieda ir vėl bac ašarų banga ir normaliai nebegaliu kalbėt. Susigėdau oi, oi. Emocijos visai neklausė manęs. Toliau banketas, liudijimai praėjo “ramiai”, jei gerai prisimenu. Paskui buvo maldos už poreikius laikas. Nuėjau ir aš maldos. Kalbu, kalbu ir vėl nieko normaliai negaliu pasakyt, pradėjau verkt, o ašarų niekaip negaliu suvaldyt. Pradėjo melstis ir vėl “cunamis” užliejo. Stoviu ir verkiu. Pasimeldė, atsisveikinom. Prieina Vilija ir sako: “kaip smagu, kad jus taip Dievas palietė”. Nu geras, galvoju, čia buvo Dievas? Nebūčiau pagalvojęs. Dar pasimeldžiau už tuos, kurie pas vyrus prašė maldos. Ėjau važiuot namo. Prie durų dar atsisveikinau su Česlovu. Vėl dorai nepavyko pagirt, kad gražiai pašlovino. Išėjau iš kavinės, net kvėpuot lengviau pasidarė, ant kiek ten buvo pritvinkę Dievo dvasios. Aiškiai jaučiau palengvėjimą išėjus. Važiuodamas namo meldžiausi už visus banketo žmones. Vėl liejosi ašaros ir iki pat Panevėžio bangos bangavo, kol galiausiai nebeturėjau žodžių melstis. Nurimau ir klausiausi šlovinimo muzikos. Rytojaus dieną parašiau Remigijui, Ukmergės VŽB vadui, savo patyrimus, prašydamas jo maldos už šeimą, kad galėčiau žmonai atleist, nes paskutiniu metu pešėmės kaip katė su šuniu. Nebegalėdavau neatsikirst į įžeidimus. Ir kai paliudijau Remigijui apie įvykius, aš pajutau tą vakarą ir visą kitą savaitę jausmą, lyg pradžioj draugystės su žmona, kai švietėsi graži ateitis ir dar nebuvom vienas kitam “prisidirbę”. Tuo Dievas man paliudijo, kad per tas ašaras mane kaip kempinę išspaudė ir aš vėl galiu sugerti šeimos “nešvarumus” ir juos neutralizuoti. Niekada gyvenime nesu tokių pojūčių turėjęs, kaip tada, tokio stiprumo ir tokio negebėjimo kontroliuoti savęs. Buvau nustebintas. Dievui tikrai nėra negalimų dalykų. Ką jis suplanavo, tą ir įvykdys. Neturim mes būdų jam pasipriešint. Gerai, kad jis yra geras ir savo galią naudoja, kad mus pakeltų, gelbėtų nuo neteisingų mūsų pasirinkimų, nes priešingu atveju mes neturėtumėm, kur nuo jo pasislėpt, nes jis gali mus pasiekti iš išorės per situacijas, aplinkybes ir žmones, o taip pat ir iš vidaus, per mintis, emocijas ir pan. Ačiū Dievui, kad jis mus myli. Jam padėka ir gyrius.