Liudijimai
Sūnaus palaidūno pamokslas 2019-04-21
Kaip aš prašiau Dievą, parodyti man Jo meilę, ir Jis atsakė į mano maldą. Ir kaip paskui piktasis vargino mane visą savaitę.
Buvau sekmadienį bažnyčioj, kaip ir kiekvieną sekmadienį ir mūsų parapijos klebonas pasakė pamokslą apie sūnų palaidūną. Ir jis pasakė, kad reikia melst Dievą meilės, kad duotų. Aš nusprendžiau išbandyti tai. Pirmadienį buvo labai geri darbai ūkyje, važiavau kultivuoti laukų, o toks darbas gerai tuo, kad gali ir pasimelst, ir paklausyt šlovinimo giesmių ir šiaip pamąstyt apie Dievą, kažką jam išsakyt, pabūt su juo kontempliatyviai, viens kitam netrukdo. Tai ryte važiuodamas meldžiau Dievą, išlieti man savo meilę, leisti man ją pajausti. Kad Dievas žmogų myli visada, tai aš žinojau, bet kad reikia dar papildomai tiesmukai prašyti, kad leistų ją pajausti, tai taip negalvojau. Važiuoju aš tam traktory, klausausi šlovinimo giesmių, meldžiuosi, ir taip jaučiu kaip viena po kitos pradeda eiti mintys, taip giliai paliečiančios, taip už širdies griebiančios, taip kažką suvirpinančios, atrodo norisi tik būt tame, išgyventi tai, kas vyksta ir … verkti. Kitokia reakcija kažkaip nesigauna. Tiesiog jauti, kad tu esi mylimas, tau mintys parodo, čia tu buvai mylimas, čia buvo meilė ir pan, ir taip viskas tokiomis bangomis ėjo ir ėjo gal 2 ar 3, o gal ir 4 valandas. Vis atrodo panyru į tą būseną ir vėl išnyru. Atsigaunu ir vėl nauja banga ateina. Sunku apibudint tą jausmą žodžiais. Ar tai meilė? Tai ne panašu į meilę moteriai, broliui ar tėvams, gal kai kuriais aspektais panašu į meilę vaikui, bet tik kai kur. Būsena panaši į lengvą girtumą (dvasioje): karšta, šioks toks svaigulys, negaliu pasakyt, kad pakili nuotaika, bet kad jausmai atsileidę, be stabdžių, tai tikrai, nors protas aiškus aiškiausias, vairuot nė kiek netrukdo. Čia gal nepaaiškinsi žodžiais. Žodžiu … po piet jau jaučiu, kad viskas, aš jau nebepakeliu tų jausmų, tų minčių, galiu tik vairuot ir į “vieną tašką žiūrėt”, nebeturiu jėgų mąstyt.
Kitą dieną sakau na vakarykštė diena labai patiko, reikia vėl prašyti Dievą meilės, kad jis ja mane pasotintų ir aš neieškočiau jokių nusiskausminimų nuo pasaulio, nuo sunkumų, kad jis būtų mano narkotikas, kurį pavartojus užsimirštų sunkumai, nuovargis ir pan. Tą dien vėl darbai buvo su traktorium ir ta busena vėl mane pagavo, užplūdo, tik trumpesniam laikui, nes nepakeli žmogus ilgai tokių jausmų.
Paskui sekančiomis dienomis aš nors tų pačių dalykų melsdavau, nieko panašaus nebepatyriau. Veikiau priešingai, viskas staigiai blėso ir pasijutau lyg atsidūręs “dykumoj”: meldiesi, bet nejauti, kad esi išklausomas, ir kad gauni pagalbą, jėgų eiti kasdieniniu keliu, o viduje pradeda rastis nuodingos, toksiškos mintys, kurios iščiulpia tavo dvasines jėgas eiti su Viešpačiu, pradeda daugintis abejonės, priekaištai Dievui, kad neįmanoma eiti Dievo nurodytu keliu, ir kad žmogui visada lemta būt pralaimėtoju kovoj su nuodėme, kas laimi, tai tik Jėzus, bet mano dalia visada kaip pralaimėtojo, nėra kuo didžiuotis. Čia gal puikybė prabyla? Arba aš matau, kad mano gyvenime Dievas gali įvykdyti, tai ką šventam rašte pažadėjo, bet aš tai negaliu savo dalies tobulai įvykdyt, aš vis suklumpu ir suklumpu, tai kaip galiu tikėtis, kad Dievas elgsis pagal savo pažadą apie palaiminimus, o ne apie prakeikimus. Ir tokios ir panašios mintys mane per visą dieną nukamuoja. Meldiesi ir kaip į sieną, nei ta būsena pašalinama nei kovai naujų jėgų kitą dieną atsiranda.Ryte atsikeli labiau pavargęs negu atsigulei vakar. Galiausiai ir melstis ar Dievui kažką kalbėti dingsta noras. Nebeturi jėgų, minčių atsikirtinėjimui ir pan. Bet vis stengies klausyt per ausinuką šlovinimo giesmių, kad nors kažkiek užtildytų tas toksiškas mintis, permuštų jas.
Kažkur po savaitės tame visame išvargime(dvasiniame) sakau Dievui: “negi Tu vėl mane tikrini, tiri mano širdį, žiūri kaip aš pasielgsiu šituose sunkumuose, ar aš remsiuosi į Tave, ar ieškosiu nusiskausminimo ar kažkokio užsimiršimo žemiškuose dalykuose? Sakau, šį kart nors ir į vieną tašką reiks žiūrėt nukankintam tų minčių aš neieškosiu užsimiršimo žemiškuose dalykuose”. ( Aš žinau, kad man tokie juodžiausi išbandymai, sunkumai netrunka ilgiau nei kokias 3-4 dienas, reikia kažkaip pralaukti ir, kaip pas lozoriu ateis Jėzus ir, nors pavėlavęs, bet vėl prikels iš to numirimo). Toliau buvo tą vakarą tyla iš Dievo pusės.
Kitą dien vėl aš tose toksiškose mintyse, kad nėr garantijos, dėl žmogaus išgelbėjimo, nes žmogus nežinai kada mirsi ir realiai nežinai ar nemirsi su kokia nuodėme po paskutinės išpažinties ir t.t. dėl savo netobulumo žmogus ir Jėzaus kryžiumi gali tobulai nepasinaudot, nes žmogus gyveni ir tai ten, tai šen susipurvini, o kada mirsi nežinai. Eina toks destruktyvas ir realiai jis tave talžo, nes nerandi argumentų, kaip jam atsikirst ar jį sustabdyt, nes tave suvaro ir suvaro, visi tavo argumentai sudūžta ateinačiose abejonėse. Ir vienu momentu atėjo tokia mintis: “kas išpažins mane žmonių akivaizdoj, tą ir aš išpažinsiu savo Dangiškojo Tėvo akivaizdoj”. Po šitos minties atėjo aiškus supratimas, mano nuodėmės bus nušluotos Jėzaus gailestingumo Dangiškojo Tėvo akivaizdoje kaip potvynio vandens, jei aš jo darbus garsinsiu kitiems žmonėms. Ir tuo pat metu pajutau, kad į mane vėl pradeda lietis tokia Dievo meilė, kad joje nieko negali galvot, gali tik plaukt pasroviui ir … tik raudot. Lyg per išdžiuvusios upės dugną atiteka potvynio vanduo ir TAI mane užlieja. Tais dalykais norėjau pasidalinti norėdamas ne save pagirti koks aš geras maldininkas, bet norėdamas atiduoti Dangiškajam Tėvui priklausančią garbę ir šlovę per Jėzų Kristų, nes visus dalykus gauni dovanai, kaip dievo meilės įrodymą, ne kad kažkaip nusipelnei, nes pats save analizuodamas tikrai matai, kad turėtum susilaukt strėlių savo adresu ar mažų mažiausiai rimto pabarimo. Kai mane vėl užliejo ta nauja Dieviškos meilės banga, Dievas man atskleidė, vieno sakinio reikšmę, kurį man pasakė karininkas, kai paskyrė mane atlikti karo tarnybą į ginklų arsenalą. Kai aš turėjau eiti į komisariatą išsiaiškinti, kur mane paskirs. Priėjus prie karininko, kuris skirstė, kam kur tarnauti, kai priėjo mano eilė ir aš priėjau, jis psižiūrėjo į savo popierius, ir ištarė vieną vienintelį sakinį ir nieko nepaiškino. Jis pasakė: “nu su tokia reputacija, tik į arsenalą”. Aš klausiau: “o kokia mano reputacija, kas blogai”. Jis nieko net nesiruošė man aiškint, sako: “eik,.. kitas”. Tas sakinys giliai įsirašė į “failus” ir nedavė ilgus metus man ramybės. “Kokia gi ta mano reputacija”. O skaitydamas bibliją aš matydavau, kad kai izraelitai eidavo į karą, atėję į vietą jie pasistatydavo stovyklą(arsenalą), o vieni liktadvo saugoti mantos ir stovyklos, o kiti eidavo į frontą, į mūšį. Tai va, kai mane užliejo ta trečioji Dievo meilės banga, jis paaiškino man, ką reiškią tas karininko sakinys: ” su tokia reputacija tik į arsenalą”. Su mano reputacija, jei ir būtų karas, Dievas mane pristatys prie mantos, stovyklos saugojimo, kur saugu, ramu, kur bus į valias laiko maldai ir buvimui su Dievu ir nereiks man eiti į frontą, kur didžiulis pavojus žūti ir pan. Jis tada galiausiai sudėliojo į vietas visas puzlės detales ir prieš mane atsivėrė paveikslas apie Dievo meilę, kurį priėmus širdimi, taip kažką viduje suvirpino vėl, kad gali tik būti tame ir raudoti, nes tiesiog nėr žodžių, tam kas tuo metu tavyje darosi. Nuo to sakinio išsakymo, iki paaiškinimo Dievas laukė 22- 23 m. Ir tas sakinys niekur mano minčių labirintuose nepasimetė. Tai įmanoma tik Dievui. Jo žodis amžinas. Jei Dievas jį į tave įspaudė, tai jis išliks tavo galvoj amžinai. Ačiū tau Dangiškasis Tėve už neapsakomą Tavo meilę. Šlovinsiu ir girsiu Tave kol gyvensiu. Vertas esi visos garbės ir šlovės. Amen.